Perskaičiau ir, kaip įmanoma greičiau, parašysiu apžvalgą ;) tiems, kurie domisi. Taigi iki!
.. ir lauktoji apžvalga tiems, kurie laukė.. ;)
Nineteen Minutes
Iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė
560 p., kietas virš.
15x24,1x4 cm
Alma littera, 2011
APIE AUTORĘ: amerikiečių rašytoja Jodi Picoult (Džoudi Pikou, g. 1966) gimė ir augo Long Ailande, sulaukusi 13-os persikėlė į Naująjį Hampšyrą. Pirmąją istoriją sukūrė būdama penkerių – tai, matyt, ir buvo pati kelio pradžia. Baigusi mokyklą Jodi Picuolt Prinstono universitete studijavo rašymą. Po to jai teko dirbti įvairius darbus – redaguoti, mokytojauti. Vėliau įgijo mokytojo magistro laipsnį Harvardo universitete.
Rašytoja turi tris vaikus ir šiuo metu su visa šeima gyvena Naujajame Hampšyre.
Jodi Picoult – viena populiariausių šiuolaikinių JAV autorių. 2003 m. jai buvo paskirta „New England Book Award“ premija už visą kūrybą. Visos Jodi Picoult knygos sulaukė didžiulio skaitytojų pripažinimo visame pasaulyje.
Lietuvos skaitytojams gerai žinomi jos romanai „Mano sesers globėjas“, „Nykstantys pavidalai“, „Dešimtasis ratas“, „Devyniolika minučių“, „Tobulas paveikslas“, „Gailestingumas“, „Kitas gyvenimas“, „Kuprotojo banginio dainos“, „Trapumas“, „Kita širdis“, „Namų taisyklės“, „Paprasta tiesa“.
Susidomėję galite aplankyti Jodi Picoult internetinę svetainę
www.jodipicoult.com
APIE KNYGĄ:
Per devyniolika minučių galima nušienauti veją prie namų, nusidažyti plaukus arba iškepti sklindžių, sulankstyti šeimos skalbinius arba užplombuoti dantį. Per devyniolika minučių galima sustabdyti pasaulį arba tiesiog nušokti nuo jo krašto į bedugnę.
Per devyniolika minučių taip pat galima atkeršyti...
„Devyniolika minučių“ – vienas aštriausių ir reikšmingiausių JAV rašytojos Jodi Picoult romanų, kritikų ir skaitytojų dažnai lyginamas su kitu lietuvių skaitytojų pamėgtu šios autorės romanu „Mano sesers globėjas“.
Sterlingas yra nedidelis, niekuo neišsiskiriantis JAV miestelis, kur niekada nieko nevyksta – iki tos dienos, kai jį sukrečia pritrenkiantis smurto aktas. Atsipeikėję miestelio gyventojai privalės ne tik įgyvendinti teisingumą, bet ir suvokti savo vaidmenį tragedijoje. Džouzė Kormjer, bylą nagrinėjančios teisėjos paauglė dukra, buvo pačiame tragiškų įvykių centre ir galėtų būti kaltinimo liudytoja, tačiau neprisimena, kas įvyko prieš jos akis... O gal prisimena, bet dėl paslaptingų priežasčių sąmoningai pasirinko tylą?
Kaip ir visose kitose savo knygose, J. Picoult iškelia klausimus, į kuriuos nėra lengvų atsakymų. Ar gali jūsų vaikas tapti svetimas jums patiems? Ar yra pateisinamų priežasčių keršyti? Ir kas turi teisę teisti kitą? Atsakymai į šiuos klausimus nėra vienareikšmiški.
VERTINIMAS: didžioji dalis knygų gurmanų Jodi Picoult kūrybą priskiria prie populiariųjų, greitojo skaitymo skaitalų atostogų laikotarpiu, tačiau man Jodi Picoult tikras atradimas. Negaliu ir nesiimsiu vertinti visos autorės kūrybos, nes man knyga yra pirmoji pažintis su autore. Mielai paskaitysiu ir kitas.
Esu mačiusi ,,Mano sesers globėjo" ekranizaciją kino teatre, kuri taip pat giliai įsirėžė atmintyje, o draugė prisakė, jog būtinai perskaityčiau ir knygą - mat, pastarasis niekaip neprilygsta knygai - tiesiog Jodi Picoult ne vien verta ,,MUST WATCH IT'' kategorijos. Žinau, gerų patarimų reikia klausyti. ;) Ačiū Linai ;)
Šiai knygai drąsiai skiriu
5+/5. Dėl ko patiko? Tiesiog iš knygos gavau daugiau nei tikėjausi. Be to, ypatingai vertinu kiekvienoje knygoje išsamiai ir detaliai atskleistus siužetus - pastaroji ne išimtis, nors apie 80-100 psl. ištempta, tačiau tai ne trūkumas, ;) šiai knygai drąsiai atleistina, ;) kadangi pats tikslas dieviškas - atskleisti ir parodyti daugiabriaunį siužetą, išryškinat daug problemų viename.
Kaip jau ir minėta, pačios knygos siužetą gali pjaustyti pačiais įvairiausiais pjūviais, jis daugiasluoksnis. Pasirinktosios temos ypatingai aktualios ir Lietuvoje:
- patyčios paauglystėje, suaugusiųjų visuomenėje
- tėvų-vaikų (bei pedagogų-mokinių) santykiai. Ką iš tiesų reiškia būti gerais tėvais savo vaikui?
- tolerancija šalia esančiam tokiam pačiam ir kitokiam, pritapimas prie bendraamžių
- požiūris į seksualines mažumas
- gyvenimo prasmės paieškos
- profesija, šeima ir karjera
- teisingumo supratimas ir taisyklių laužymas.
Kam rekomenduočiau? Manyčiau, tai knyga daugiausia skiriama suaugusiųjų ratui, todėl siūlyčiau išlaukti tinkamo laiko ir neskubėti su Jodi Picoult, tiesiog tuomet ši knyga Jums daugiau prakalbės ( - tai psichologinis romanas).
Kam pasiūlyčiau pirmiausiai? Knygos taikinys - jaunos šeimos, mokyklų pedagogai.
Nenoriu pasakoti pačio turinio, tegul kiekvienas skaitantysis pats atranda skaitymo džiaugsmą ;) tik paminėsiu, jog man labai patiko, kad aprašoma realybė, visiškai nebijoma atverti skaudžiausių vočių atvirai analizei. Kartais net pagaudavau save, jog imdavau stebėtis, kad viskas vyksta lygiai taip pat JAV kaip ir Lietuvoje, kalbant apie patyčias mokykloje, kur mokytojai mato, bet nesprendžia problemų (netolerancijos ir patyčių užburtas ratas, įskaitant ir suaugusius).
Tikriausiai nesuklysiu, jei pasakysiu, jog tai lyg paauglių biblija, kurią privalu perskaityti kiekvienam suaugusiam, siekiančiam, kad jo vaikas, jis pats gyventų saugesnėje, "patogesnėje" visuomenėje.
Labai patiko, jog autorė išsikėlusi tikslą, jog kiekvienas pats atsakytų į gilius, sudėtingus psichologinius klausimus, nei su žiburiu nerasite jokios tiesioginės didaktikos. Knyga, verčianti mąstyti pačiam.. Dievinu tokias :)
... ir pabaigoje tradiciškai pasidalinsiu įstrigusiomis knygos citatomis:
Laimė nėra tik tai, ką tiesiog demonstruoji; ji priklauso ir nuo to, kaip renkiesi prisiminti. <...> Laimė yra U formos. Žmonės laimingiausi esti labai jauni ir labai seni. Duobė būna apytikriai ties keturiasdešimt. /p. 261/
Suaugti iš dalies reiškia ir išmokti nebūti tokiam jau nuoširdžiam - išmokti suprasti, kada geriau tinka pameluoti, užuot įskaudinus ką nors tiesa. /p. 321/
Leisė žiūrėjo. Lietui žliaugiant, prilipusiais plaukais ir drabužiais , ji aprėmė akimis kapines ir išvydo veidus vaikų, kurie tebebūtų gyvi, jei tik jos pačios sūnus niekad nebūtų gimęs <...> Vienas jos sūnus vartojo narkotikus. Kitas tapo žmogžudžiu. Ar juodu su Luisu buvo blogi tėvai savo berniukams? O gal jiems niekad nederėjo turėti vaikų. Vaikai savo klaidų nedaro. Jie įkrinta į duobes, prie kurių juos atveda tėvai. Juodu su Luisu nuoširdžiai tikėjo einą teisinga kryptimi, bet gal jiems reikėjo sustoti ir paklausti kelio? <...> Kitados ją ši mintis būtų maloniai jaudinus - bet reikia būti atsargiam, kai ko nors trokšti. Jei prisiimi garbę, kai vaikas daro ką gera, reikia prisiimti ir atsakomybę už tai, ką jis padaro bloga. /p.356/
Jei atsitinka, kas bloga, gali žiūrėti į tai kaip į nesėkmę, bet gali matyti ir galimybę pasukti kita kryptimi. /p. 481/
Visi mano, kad jaunystėje darom klaidų, bet vargu ar mažiau klystam suaugę. /p. 521/
