Šiai knygai drąsiai skiriu 10/10.
Prisipažinsiu, visada vertinu klasikinę literatūrą tik su
apžvalgomis sudėtingiau – ko nemėgstu, tai nemėgstu – geriau vien
skaityti. ;)
Seniai planavau ją perskaityti, bet vis po akim papuldavo, kažkas
„patrauklesnio“, bet iššūkio įkvėpta pasakiau – atidėlioti nebegalima.
Norite paklausti, kodėl įtraukiau į sąrašą? Todėl, kad, kiek žinau,
pastaroji įtraukiama į skaitomų literatūrų sąrašus filosofiją
studijuojantiems. Tiesa, pati esu toli nuo filosofijos, bet,
prisipažinsiu, kad tai nei kiek neatgrasė nuo pasirinkimo. Be to, pamaniau, kad
būsimieji filosofai nebus orientuojami į „pigią“ literatūrą. Taigi
norėjau sužinoti, kas, pasak filosofų, yra vertinga ir skaitytina
literatūra. Neapsirikau savo pasirinkimu, džiaugiuosi, kad turiu ją
perskaitytų knygų bagaže. Nesinori detaliai pasakoti turinio –
susidomėjusiems norisi palikti skaitymo malonumą. Pasakysiu tik tiek,
kad tenka žemai nulenkti galvą už tai, kad knygos intriga išlaikyta iki
pat pabaigos. Baigtis ir paslėpta mintis įstringa giliai ir ilgam. Knyga
verčianti mąstyti: tai daugiau alegorinis pasakojimas, nei tiesmuka
istorija apie žmogaus išsikeltą specifinį tikslą ir jo siekimą. Kūrinio
atomazga, man pasirodė, netikėta: net ir dūžtančiose formose žmogus
turi jausti savirealizaciją. Žodžiu, neverta nedaugžodžiauti, paskaitykite, vertinga literatūra!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą